Aš tau ne paukštis, kad migruočiau.
Keliauk, nelik, čia juk viskas taip blogai.
Nenoriu, nes rutina yra visur.
Sakė, kad net Australijoj, iš tualeto išėjus, reikia plautis rankas.
Juk tiek daug pažįstamų tarp niekur.
Sklęsdamas oru aš einu per kvepalų pasaulį.
Ar aš rašau.
Do you really want to delete your account?
Geriausias mygtukas pasaulyje.
Ar tikrai norite atsijungti?
Tikrai taip.
Visų jūsų dėka, mano muzikinės apžvalgos persikelia į www.suru.lt, kuriame ir toliau aptarinėjama mano rekomenduojama muzika Jums. Kopijų blogas lieka, tik ateinančiam laikotarpiui – su mano mintim ir skiltimi “matyk”. Jos bus publikuojamos jau netrukus. Muziką, kurią turite išgirsti, rasite čia: http://www.suru.lt/author/marius/
Palaikom ryšius, nes tik tu ir aš galim sudaryti sūkurį.
.. Tell me something special
Between my mind and evening
Don’t give up on my bad luck
It’s all I got with me
I can see the future shine
This is the beginning of time
We can make a mountain collapse to the sea
I am the beginning of me ..
“Make a dreadful sound..”
Šiaip prijaučiau rastah vyksmui, tačiau niekada rimtai nebuvau susižavėjęs dėl jų nepankamos kokybės (mano žvilgsniu), todėl labai nedaug ir težinau apie besišypsančius stambiakepurius. Tačiau Paul (aka Tikiman) pakvietė mane išklausyti jo rimčiau. Jis – keistuolis iš Dominikos gyvenantis Berlyne (neveltui) savo švelniu giliu balsu sutiktas elektronikos klystkeliuose. Pirmoji pažintis – jungtinis jo ir Moderat`ų gabalas “Let your love grow”, kiek vėliau, su pačiu Apparat, Rhythm & Sound (kur turbūt labiausiai išryškėja jo savitumas minimalizmo vieškely), Deadbeat, Mikkel Metal ir t.t. Nuo savo ištakų niekuomet nunetolstantis Paul turi savo leibliuką False Tuned, kur leidžia savarankiškus įrašus. Nuo asmeniškos kūrybos nutolęs kuria garsus bei masterina garsus įvairiems filmams, kur net kartais įlenda į kadrą. Jo skambesį galėčiau pavadinti – “tikslus minimal reggae”, nors nevengiama ir gyvų garsų – gitarų, saxų, piano chordų ir pan.
“ADSOM” – lyg ir būtų klasikinis Dub, bet primaišytas psichodelinių garsų, karščio, žavingo Paul ir jo šeimos balsų ir kas mane labiausiai žavi – kokybiškas. Lėtas, tačiau netraukiantis prie žemės. Linksmas, tačiau ne apie ganja, ir misdžekson (gal vienintelis pralinksminęs buvo “why many people not fortunate” kas, pasitelkus karštąjį dialektą skamba kaip “why many people not fart today”). Be abejo pilna tų “almighty jah-jah`ą”, taigi, kas jų nepernešat galit ir nemėginti vaidinti susidomėjusių. Anyway, tikrai žavingas albumas sūpuojant hamake ar ofiso beprotybei ištverti per karštį. Free. Conquering lion.
Žanras: Elektronika. Stiliai: Dub, Reggae, Downtempo.
Išgirsk: http://www.youtube.com/watch?v=ILc-TwUfAig
http://www.discogs.com/artist/Paul+St.+Hilaire
Roll up Roll up, this is the Deadbeat for not dead.
Kaklo mankšta. Mane pakankamai sunku sužavėti kompilais ar mixais, gal yra tik keletas serijų, kurias seku pastoviai. Taigi, pavieniai [ gal ir blogai ] dažnai būna nurašomi mano akių. TAČIAU ponaitis miręsritmas yra vienas iš dirėktorių, kurį seku pakankamai senai, ir ne vien dėl to, kad yra geras Monolake draugas, tačiau dėl jo originalų požiūrį į dub stiliaus muziką. Asmeniškai Scott Monteith išleidęs 6 albumus, kurie vienas nuo kito skiriasi kaip vanduo ir naktis, tačiau visur jaučiamas dub įtakos braižas. Pradėta beveik nuo experimentinės elektronikos, pora plokštelių su monodeck išradėju krištolinio minimal techno, 2007 pasukta prie modernaus reggae, o dabar grįžta į ateitį su mixu RR. Labiausiai vertinu jo senąją kūrybą, tačiau naujoj pasitaiko labai gerų vinių. Nors jo 2008 metų “Roots and wire” įvertinčiau tik patenkinamai, “Radio rothko” vertinu daugiau negu gerai.
Ateitis, nes skambesys dar kitoks, tačiau kai kurios selekcijai parinktos kompozijos yra 1996-1998 metų [ kalbu apie Basic channel, Rhythm & Sound, Monolake ir t.t. .. ], kartu plakant jas su visiškai šviežiom. Šis derinys labai sexualus. Nenuvažiuoja į fakin dubstep, neužturbina ant griežto techno, banguoja tarp greitesnio ir lėtesnio dub techno. Labai maloniai klausosi per +35, dieną, naktį, pavargus, apsvaigus ar treniruojant kaklą prieš veidrodį. Ne saldybė, tačiau ir labai neįpareigoja.
Pretenduoja tapti vasaros mixu 2010! Vandens.
———-
Žanras: Elektronika. Stiliai: Dub Techno
Išgirsk: http://www.myspace.com/deadbeatcomputermusic
Viktorjos laikų ateivis.
Ne pilka masė. Nei muzika, nei išvaizda. Dendis, gyvenantis Los Angeles. Daedelus, nes vaikystėje norėjo būti išradėju. Aplinkinių itin ne-elektroninėje aplinkoje jis vadinamas tiesiog klounu. Kiekvienam pasirodymui užsideda Viktorijos laikų kostiumą, paneigdamas, kad jie buvo tamsūs. Su didžiuliais bakendarbais. Pats bičas tikrai ekstravagantiškas, dislektikas ir kairiarankis. Draugų vardus užsirašinėja ant lapelių, nes visada viską pamiršta. Išleidęs 11 albumų (šis yra aštuntas). Groja kontrabosu, klarnetu, akordeonu, naudoja daugybę semplų iš vaikiškų pasakų, filmų aranžuočių, ir t.t. Naudoja analoginius sintezatorius ir kiek kompus jiems apdoroti, tačiau pastarųjų nelabai mėgsta, nors ir dievina video žaidimus. Žodžiu freak on stage. Taip pat groja kaip DJ internetinėje radijoje Dublab pas koledžioką Frosty.
Jo muzika eksperimentinė, tačiau kaip jis pats sako “stengiuos groti kuo daugiau gyvai, bet kad ir kaip stengčiausi, visgi mano muzika labiau tinkama klausytis namuose, negu būnant klube. Intymesnėje aplinkoje.” [ pilnas žavingas interviu sutemose]. Atsižvelgiant į jos pobūdį, vistiek traktuoju ją kaip plačiai auditorijai. Manau ji gali patikti visiems, kas turi nors truputį gilesnį požiūrį į muziką.
Na, o apžvalgai pasirinkau “Denies the Days`s Demise”, nes tai mano nuomone vienas gražiausių jo albumų. Nuo jo aš susipažinau su šiuo pamišėliu prieš kelis metus, už ką dėkoju sutemoms. Išleistas 2006, Ninja tune leible. Pagal ritmiką bandoma varijuoti tarp hip-hop`o, lounge`o, viską pripildant vasariškais lotynų amerikos ritmais, kartu su jau apšnekėtais įvairių nuotrupų, dejonių semplais. Albumas tolygus kaip styga, nors pagal stilistiką kiek subanguoja tarp vakarinės romantikos ir paryčių šėlionių, kas mane labai vilioja klausant bet kokio stiliaus albumus. Ateities samba? Hardcore romantika? Experimentinė melodromatika? <..> Žinai, kaip durnai apibūdinami filmai – svarbiausia pabaiga, nes tik ją ir prisimenama. Tai šis seansas baigiasi gražiausia kulminacija “Never None The Wiser”.
Skanios vasaros.
Deadelus: “Bendrai tariant – klausau visokių švelnybių. Bet kai aš dj‘auju Los Andžele, groju break-cor‘ą.”
Žanras: Elektronika. Stiliai: Downtempo, Hip-hop, Experimental, Future Jazz in Daedelus.
Išgirsk: http://www.myspace.com/daedelusdarling
http://daedelusmusic.com/
Labas. Jau seniai tau berašiau, bet nepyk, nuolat apie tave galvojau.
Turiu daug ką papasakoti, nors tu tikrai keista(s). Aš lyg ir žinau su kuo kalbu, tačiau tu tik išklausai. Tai ir gerai, nebus ko kopijuoti. Buvau labai užimtas. Daugiausia mintimis. Pirmą kartą gyvenime rimtai susimąsčiau apie aukštesnes galias. Aš dažnai apie jas mąstau, tačiau taip dar nebuvo.
Ar kada susimąstai apie ligas? Kas tai yra? Sudedamoji žmogaus gyvenimo dalis, su kuria kiekvienas susijęs. Vieni daugiau, kiti mažiau. Pilnas maišas prevencinių priemonių, šiais laikais itin greitų, veiksmingų, nekensmingų, skanių, svaiginančių, alerginių ir besitariančių su vaistininkais.
Visada buvau prieš tas moteris, kurios tvirtina, jog gimdymas yra “natūralus” dalykas ir jokių papildomų cheminių priemonių vartoti tam negalima. Neva, o senovėj kaip.. Kuo aš skiriuosi nuo Marijos Antuanetės ir t.t. Ne mano reikalas aiškint, tačiau jei paklausi, nuomonę turėsi. O viskas gražu ir diskutuotina kai kalba sukasi apie naujos gyvybės ašį. O kas būna, kai ašis pasukama statmenai(?). Kai kalba krypsta apie 21 gramo kūno masės netekimą(?) ir tenka pripažinti, jog į žvaigždes teks žiūrėti gulom. Neabejotinai puolama imtis visų moderniausių vaistų / operacijų ir kartais beveik dėl to mažai net susirūpina. Tačiau ček prie ko lenkiu. Ką reiškia ligoniui vartoti vaistus? Iš vienos pusės – tai ženklas, jog čia tavęs gana. Kai esi išprašomas iš vakarėlio, į kurį teisėtai atėjai, nemanau, kad džiaugiasi aplinkiniai draugai ir tu pats. Svarstai ką pasakei, ar padarei ne taip, kad neįtikai pažįstamiems / apsaugai ir pan. Tačiau čia – pakankamai ilga stovykla, kurios palikti nenori niekas. Senais laikais buvo galima numirti ir nuo paprastesnių dalykų negu dabar. Be abejo, džiaugiamės evoliucijos raida, mokslo pasiekimais, bet vistiek, esmė lieka ta pati. Kažkas nurodo, kad jau laikas. Diskusijų nebus. Kas pasiunčia paukščių gripus, išsigimusius erkinius encefalitus, vėžius, auglius ir kitokius žudikus? Ne tiek svarbu kas, tačiau kodėl, už ką?
Pvz.: Gyvena tobulas vyras. Gyvena gyvena ir vėžys.
Jei jis nesigydys, nes manys, kad tai yra Dievo valia pakviesti jį į kitą stotelę – aplinkiniai mąnys, kad jis idiotas. Jei gydysis ir nepavyks, sakys – kalti daktarai, arba ligonis gyveno perdaug nesveiką gyvenimo būdą. Jei gydysis ir pasveiks, sakys ačiū Dievui. Tai kas čia per. Paradox.
Žvelgiant dar plačiau – gal tai yra “antrasis šansas”. Tai sukrečia tave patį, aplinkinius ir artimiausius. Galbūt tu darai kažką ne taip? Gal tu gali kažką daugiau? Erzinti likimą?
Tikrai be išvadų.
Gera gyventi.
Ar esi gūglines apie save? “Nu taip”. Bet niekada negalėjau pagalvoti, kad galėjau surasti apie save tai, ką visiškai buvau pamiršęs ir pats tai padariau. Prisimeni tekstus ir kontekstus į juos atsisukęs. Vienas pirmųjų bandymų kažką parašyti atminimui prieš kelis metus, turbūt pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu. Pakankamai įdomu, gal daugiau man, tačiau gal ir tau:
—
ORO!
Man jo reikia. Ir daug. Atrodo, kad kartais esu ribojamas sienų, negaliu įkvėpt. Noriu šviežio, gaivaus. Jo įkvėpęs galiu eiti toliau. Įkvėptas. Įkvėpęs. Galiu žvelgti ir pamatyti. Kai vėjas pučia, išsižioju ir traukiu tiek, kad grįžta pro akis. Keista, bet labiausiai toks noras iškyla po nesekmių. Jis būna šviežias ir saldus. Daugelis sako, jog tokia būsena yra geriausia orui. Ir tada, kai jo reikia labiausiai, vėjas nepučia. Tada jis lyg žiūri į tave. Liepia ištverti be jo. Turiu vienas. Nenoriu vienas.. Keisčiausia, kad jis teisus. Ir be pašalinių minčių ar pabėgimų. Be jokių priemonių, kurios leistų pabėgt. Tačiau ką daryt, kai jau belieka, kad tik kiti tau ką nors padarytų?? Kai jau pats tikrai šią akimirką TIKRAI nesugebėsi pakeist. Gal būt ir neįmanoma būtų pakeist. Jau seniai. Gal viskas ir turėjo prasidėti nuo oro.. Toks pats kaip man, tik dviems.. (o gal trims?).. Kas įtakoja neužbaigti? Kas manyje galvoja, jog man tikrai užteks visko neužbaigt? Kai lieka tik mintis, kurią baisu pačiam pripažinti. Mėginu bėgti, nuvyti, bet vis tos sienos užstoja man jį. Kai pirmą kart tikrai pamanai, jog galbūt, būti tiesiog nebereikia ar neturėtų būti.. Ar kodėl liko taip, kas turėjo pasikeisti. Nusiraminu ir pajaučiu dvelksmą. Gaivų ir lengvą. Tikiuosi, jog tuoj bus stipriau..
Mano viltis – tokia žavi.. kaip ir oras.
Žmogus, dėl kurio pakeičiau požiūrį į Lenkiją..
Be abejo, jis yra mano vienas mėgstamiausių. Jo muzika man visuomet priminė rusiškus žaisliukus. Ne, jų garsų jis nenaudoja. Tačiau kvapas yra. Aukščiausios kokybės psy-dance muzika masinei auditorijai. Subtilu, estetiška, lengva, stilinga, saldu, linksma, svaigu, šilta, ne-moteriška. Grzegorz Magnuszewski 3sis albumas apima vienuolika stilingų miško-miesto pasakų, kurios klausomos bet kur ir bet kada. Muzika tokia daugiabriaunė, kad tarnauja tiek džiugesiui / energijai, tiek nemigdančiam poilsiui. Visuomet klausydamas jo garsų galvoju apie groteskines abstrakcijas, kurios įkvepia kopijų variacijų, naujų minčių. Jis viską daro ne pagal psy-trance mantras, ne pagal techno / electro švilpukus, o tiesiog viską meta į kubilą ir siūbuodamas srebia po truputį į lėkštes. Šie eksperimentiniai šaltibarščiai leidžia mėgautis puikiu meno kūriniu. Visas albumas turi 80`s įkvėptus bass linijas (daugiau nei pagirtina), dangaus žydrynės padus prieš lietų su acid žaibais (110 balų) ir (!) net vieną dainuojamosios poezijos žvėrį – the ground (albumo marcipanas).
Albumas išleistas jau antrą kartą Tribal Vision progresyvčikų leible ką tik. Jį vertinu kaip patį tolygiausią Kino Oko darbą, nes pirmatakai stokojo vientisumo. Turėjo išsišokimų, kurie, kaip pavieniai, labai stiprūs, bet žvelgiant į albumo prizmę – galutinį produktą kiek sumenkina. Esu vos vos nusivylęs, kad neišgirdau kažko panašaus, kas buvo anonsuota prieš albumą – jo mp3 EP “Sultriness breathing” ilgai sukosi mano grojaraštyje, o konkrečiai “Bodice of Sultan” vertinu kaip vieną geriausių jo gabalų ever4ever. Bet kokiu atveju, keistosios spalvos bus geriausias metų pirkinys norintiems pažymėti gražiausias savo jaunystės dienas.
Dar kiek apie patį Grzegorz. Jis yra 50% legendinio polish-psy-trance-act Bigwigs. Su savo kolega (kuris irgi dirba savarankiškai, tik ne taip produktyviai) Jerzy Przezdziecki, Bigwigs išleido 2 fantastinius albumus, o su Tromesa (dar vienu judviejų projektu) jie išleido dar du. Tromesa orientuota labiau į Goa-trance, Bigwigs – į experimental / jazz / psy-trance. Žodžiu, vyrai idėjų nestokoja nuo 1996. Tikrai nuostabu, kad tokio lygio aktai yra taip netoli mūsų.
Bravo Polska!
Žanras: Elektronika. Stiliai: Techno, Grotesque, Psychedelic, Electro, Polish-bazar-electronics.
Išgirsk: http://www.myspace.com/kinooko
http://www.kinooko.pl/
http://bigwigs.prv.pl/
Pamatyk žvėrį: http://picasaweb.google.com/kinooko
Paryčiais virš garuojančios upės kalnuose ant skraidančio drakono. Aš.
CBL visąlaik buvo energingo miego vedliai. Jų muzika man asocijuojasi su lava lempa. Ryškūs, tąsūs su netikėtais vaško sutrūkimais. Vėsūs, emocionalūs, didingi padai su downtempo, dub, idm ritmais. O kartais ir be. Visa atmosfera atpalaiduoja, bet nemigdo. Pamenu kaip klausiau jų kelių kompozicijų per “Kultūros naktį” stebint fontanus su šviesos efektais nuo Mindaugo tilto – dar tada pamaniau, kad CBL įkvėpti vandens.
Albumas ką tik keptas, kvepia aliejumi iš prancūziško “Ultimae records”. Pats leiblas turi itin savitą skonį, nuo kurio kanonų toli neprasieisi (viskam vadovauja griežtasis Aes Dana). Jau nekalbant apie CBL, kurie nuo savo skambesio nenutolsta per 2 kolonėlių atstumą, beveik visi atlikėjai turi išlaikyti griežtus skambėjimo pobūdžio reglamentus. Išgirdus suprantama.
Taigi, 2 švedukai, 4 albumas. Gaila, bet atkopijuoti to, ką buvo padarę 2006 [ "World of sleepers" - Ultimae records ] – nepavyko. Bet vistiek, albumo kokybės tai nė kiek nesumenkina. Kaip visuomet sekantys 70 min pasakas su indie kulminacijom [ 8 albumo vinis - "M" ], jie patalpina tave į psichodelinį pasakų pasaulį, kuris, rodos, plečia sienas. Kur bebūtum, tai ramiai svaigina ir viskas tampa lėčiau. Nejučiom skrendi naktų, miško, urbanizmo, sekmės receptų išgyvenimais su santūria šypsena. Jei praeituose albumuose girdėdavosi iškarpos iš ezoterinių filmų, šiame – nemažai moteriškų rymavimų, kas tik pagyviną skandinaviškos ramybės žydėjimą.
Čia vienas iš pavyzdžių, kad kai kam – net nereikia keistis.
Žanras: Elektronika. Stiliai: Ambient, Psychedelic, Dub, Downtempo, Sky-fly.
Išgirsk: http://www.myspace.com/carbonbasedlifeforms
http://www.carbonbasedlifeforms.net/
P.S. yra gandų, kad rugpjūtį CBL pasirodys ir Lietuvoje.
Taip gražu ir miela, kad net gėda.
Animacinis pilnametražis filmukas apie du susirašinėjimo draugus. Vyras – Amerikoj, mergaitė – Australijoj. Viskas prasideda nuo to, kad mergaitė atsitiktiniu būdu bedusi į telefono knygą parašo laišką amerikiečiuj Maxui, nes jai atsirado svarbiausias klausimas – “iš kur atsiranda vaikai Amerikoje?”, nes jos žiniomis Australijoje vaikai atsiranda alaus bokaluose.
http://www.imdb.com/title/tt0978762/
59 Berlyno festivalyje – geriausio filmo apdovanojimas, Sundance festivalio atidarytojas. Nepaprastai žavus ir sunkus filmukas su puikia režisūra (Adam Elliot), kuriame faktiškai viskas yra tobula – animacija, įgarsintojų balsai, tekstai, mintys ir muzika.
Labai rekomenduoju. Po tokių kūrinių norisi tapti geresniu žmogumi.
